Kiekviena diena juda savu, beveik nepastebimu ritmu. Rytas ateina su pradžios pojūčiu, tarsi švarus lapas, kuriame dar niekas neįrašyta. Vakare viskas sulėtėja, mintys ima suktis apie tai, kas jau įvyko, o viduje atsiranda natūralus poreikis sustoti. Šie energijos pokyčiai nėra tik simboliniai – jie realiai veikia tavo būseną, sprendimus, emocijas ir net tai, kaip veikia bet kokia vidinė ar „dvasinė“ praktika. Problema ta, kad dauguma žmonių šitų skirtumų neišnaudoja. Jie dar

Yra įsitikinimas, kurį daugelis priima net nesusimąstę – kad mūsų protas yra kažkas atskiro nuo kūno. Kad mintys gyvena savo gyvenimą, o kūnas tik tyliai jas palaiko. Tarsi galva būtų centras, o visa kita – fonas. Tačiau jei pažvelgtum giliau, pamatytum visai kitą vaizdą. Mąstymas nėra atskiras reiškinys. Jis yra kūniškas. Jis turi svorį, tempą, ritmą. Ir visą tai neša kraujas. Kiekviena mintis, kuri tau kyla, kiekvienas sprendimas, kurį priimi, kiekviena abejonė ar įžvalga n

Daug žmonių gyvena nuolatiniame judėjime, bet labai retai – tikrame kontakte su savimi. Dienos užpildytos veikla, informacija, sprendimais, reakcijomis. Atrodo, kad viskas vyksta, gyvenimas juda į priekį, bet jei sustotum ir paklaustum savęs „ką aš iš tikrųjų jaučiu?“, dažnai atsakymo nebūtų. Arba jis būtų labai paviršutiniškas. Tai nėra todėl, kad žmogus nenori savęs suprasti. Dažniausiai – todėl, kad jis niekada nebuvo išmokęs to daryti. Saviterapija prasideda nuo labai pap

Patogumas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip atlygis. Tarsi gyvenimas pagaliau atsilygino už visas pastangas, už nemiegotas naktis, už rizikas, už momentus, kai nebuvo aišku, ar pavyks. Stabilus darbas, aiškios pajamos, pažįstama rutina, žmonės, su kuriais nereikia stengtis būti kažkuo kitu – visa tai sukuria jausmą, kad pagaliau „atsistojai ant kojų“. Ir būtent čia slypi viena pavojingiausių vietų, kurioje žmogus gali atsidurti. Nes tai, kas atrodo kaip tikslas, labai lengvai ta

Yra viena pavojingiausių minčių, kuri tyliai formuoja žmonių gyvenimus: „būsiu laimingas tada, kai…“. Kai uždirbsiu daugiau. Kai susirasiu geresnį darbą. Kai turėsiu santykius. Kai viskas pagaliau susitvarkys. Problema ta, kad tas „kai“ beveik niekada neateina taip, kaip įsivaizduoji. Laimė tampa tikslu ateityje, o ne būsena dabar. Ir kol ją vis nukeli į priekį, gyvenimas vyksta be tavęs. Žmonės dažnai galvoja, kad pirmiausia turi susitvarkyti išorinės aplinkybės, ir tik tada