Kodėl kartais atrodo, kad pasąmonė žino daugiau nei sąmonė?

Kartais atrodo, kad mūsų viduje gyvena balsas, kuris žino daugiau nei mes patys. Jis kalba tyliai, ne žodžiais, o pojūčiais – lengvu nerimu, aiškiu „taip“ be priežasties arba stipriu „ne“, kai viskas atrodo logiška. Tai nėra mistika, tai pasąmonės kalba. Ji – gilesnis mūsų proto sluoksnis, kuris dažnai mato daugiau, jaučia stipriau ir sprendžia greičiau nei sąmonė. Pasąmonė – tai ne kažkas paslaptinga ar atskira nuo mūsų, tai viso mūsų patyrimo ir išminties šerdis, tyliai veikianti fone, kai sąmonė yra užimta kasdieniais rūpesčiais.

Nuo pirmųjų gyvenimo akimirkų mūsų pasąmonė renka viską, ką patiriame – kiekvieną kvapą, garsą, veidą, emociją. Net jei sąmoningai neprisimenam daugelio įvykių, jie vis tiek išlieka mumyse kaip įrašai, kaip nematomi prisiminimų sluoksniai. Pasąmonė saugo tai, kas mus formuoja – mūsų baimes, džiaugsmus, nuojautas, reakcijas. Pavyzdžiui, jei vaikystėje kažkas pasijuokė iš tavo žodžių, galbūt dabar bijai kalbėti viešai, nors sąmoningai net nesuvoki, iš kur ta baimė. Pasąmonė prisimena, net jei protas pamiršo. Ji tarsi archyvas, kuriame kiekvienas išgyvenimas įrašomas ne žodžiais, o emociniu pėdsaku.

Norite skaityti daugiau?

Užsiprenumeruokite 3kortos.com, jei norite toliau skaityti šį išskirtinį įrašą

Prenumeruoti dabar