Kodėl kartais atrodo, kad pasąmonė žino daugiau nei sąmonė?

Kartais atrodo, kad mūsų viduje gyvena balsas, kuris žino daugiau nei mes patys. Jis kalba tyliai, ne žodžiais, o pojūčiais – lengvu nerimu, aiškiu „taip“ be priežasties arba stipriu „ne“, kai viskas atrodo logiška. Tai nėra mistika, tai pasąmonės kalba. Ji – gilesnis mūsų proto sluoksnis, kuris dažnai mato daugiau, jaučia stipriau ir sprendžia greičiau nei sąmonė. Pasąmonė – tai ne kažkas paslaptinga ar atskira nuo mūsų, tai viso mūsų patyrimo ir išminties šerdis, tyliai veikianti fone, kai sąmonė yra užimta kasdieniais rūpesčiais.

Nuo pirmųjų gyvenimo akimirkų mūsų pasąmonė renka viską, ką patiriame – kiekvieną kvapą, garsą, veidą, emociją. Net jei sąmoningai neprisimenam daugelio įvykių, jie vis tiek išlieka mumyse kaip įrašai, kaip nematomi prisiminimų sluoksniai. Pasąmonė saugo tai, kas mus formuoja – mūsų baimes, džiaugsmus, nuojautas, reakcijas. Pavyzdžiui, jei vaikystėje kažkas pasijuokė iš tavo žodžių, galbūt dabar bijai kalbėti viešai, nors sąmoningai net nesuvoki, iš kur ta baimė. Pasąmonė prisimena, net jei protas pamiršo. Ji tarsi archyvas, kuriame kiekvienas išgyvenimas įrašomas ne žodžiais, o emociniu pėdsaku.

Sąmonė yra ribota. Ji mąsto lėtai, logiškai, vienu metu apdoroja tik mažą dalį informacijos. Pasąmonė – priešingai, veikia milžinišku greičiu. Mokslininkai teigia, kad kai sąmonė per sekundę apdoroja keliasdešimt informacijos vienetų, pasąmonė – milijonus. Ji pastebi viską: kūno kalbą, balso toną, aplinkos detales, kurios sąmonei lieka nepastebėtos. Todėl dažnai mūsų intuicija pasirodo tikslesnė nei racionalus svarstymas – nes ji remiasi visos pasąmonės sukaupta duomenų jūra, o ne keliais logiškais argumentais.

Pasąmonė nekalba logikos kalba. Ji mąsto simboliais, vaizdais ir pojūčiais. Ji išreiškia save per sapnus, intuiciją, kūno reakcijas. Kai sapnuose regi vandenį, tamsą ar šviesą, kai jauti sunkumą krūtinėje ar nepaaiškinamą įtampą – tai pasąmonės žinutės. Ji kalba ne per žodžius, o per jausmų pasaulį. Dažnai tie pojūčiai būna tikslesni nei mintys. Kiek kartų esi pasakęs: „Nežinau kodėl, bet jaučiau, kad taip bus“? Tai būtent pasąmonės balsas, kuris fiksuoja visus signalus, kol sąmonė dar tik bando juos suprasti.

Neuromokslas šį reiškinį patvirtina. Tyrimai rodo, kad smegenys priima sprendimą dar prieš mums sąmoningai suvokiant, jog sprendžiame. Mūsų pasąmonė „pirmoji“ pasirenka kryptį, o sąmonė tik vėliau ją racionalizuoja. Kai kurie mokslininkai sako, kad tai tarsi pasąmonė vairuoja, o sąmonė tik stebi kelią pro langą, įsitikinusi, jog ji pati laiko vairą.

Štai kodėl pasąmonė tokia svarbi kūryboje. Kai mąstome per daug, logiškai, idėjos tarsi sustingsta. Bet kai sąmonė atsipalaiduoja – vaikščiojant, klausantis muzikos ar sapnuojant – pasąmonė ima veikti. Ji jungia idėjas, patirtis, prisiminimus ir gimdo kūrybinius sprendimus. Dėl to geriausios mintys dažnai ateina netikėtai – duše, kelionėje, vos pabudus. Tokiu metu pasąmonė išlenda į paviršių, nes sąmonė pagaliau pasitraukia.

Pasąmonė taip pat glaudžiai susijusi su kūnu. Ji siunčia signalus per pojūčius – įtampą, nuovargį, ligas. Kūnas tampa kalba, kai pasąmonė negali prabilti kitaip. Jei žmogus nuolat jaučia spaudimą, sunkumą, nerimą, dažnai tai būna ne fizinė, o emocinė pasąmonės žinutė. Todėl praktikos, kurios atpalaiduoja kūną – meditacija, kvėpavimas, joga, šokis – atveria kelią į pasąmonės pasaulį. Jos leidžia girdėti tai, ką mūsų vidus bando pasakyti.

Klausytis pasąmonės – tai mokytis tylos. Ji kalba ne garsiai, o švelniai, per pojūtį, per vaizdą, per sapną. Norint ją išgirsti, reikia sulėtėti. Šiuolaikinis žmogus dažnai gyvena triukšme, kur mintys plūsta tūkstančiais. Tokiame triukšme pasąmonės balsas pasimeta. Tik kai sustojame, kai tylime, kai nebesistengiame „galvoti“, tada jis pasirodo. Todėl tiek daug dvasinių mokymų kalba apie tylą, meditaciją, vienatvę – ten, kur sąmonė nutilsta, pasąmonė prabyla.

Psichologas Carlas Jungas vadino pasąmonę ne tik asmenine, bet ir kolektyvine. Jo teigimu, mūsų pasąmonė jungiasi su visos žmonijos patirtimi – su archetipais, simboliais, instinktais, kurie bendrai priklauso visiems žmonėms. Todėl sapnuose ar intuicijoje dažnai pasirodo simboliai, kuriuos atpažįsta visi – motina, šešėlis, šviesa, kelias. Jie kyla ne iš mūsų asmeninės atminties, o iš bendros žmogiškos išminties.

Kai žmogus pradeda pažinti savo pasąmonę, jis ima pažinti save giliau. Tai kelionė ne į išorę, o į vidų – į tą vietą, kur gyvena viskas, kas buvo pamiršta, išstumta, bet vis dar egzistuoja. Jungas vadino tai „šešėliu“ – dalimi mūsų, kurią sąmonė atmeta, bet kuri vis tiek veikia. Priėmę savo šešėlį, tampame pilni. Nes pasąmonė nėra tamsa – ji tiesiog nežinomas kambarys mūsų viduje, kuriame slypi didžiausia išmintis.

Pasąmonė – tai mūsų tikrasis kompasas. Kai ją girdime, nebereikia tiek abejoti, nes viduje atsiranda tvirtas žinojimas. Gyvenimas tampa aiškesnis, sprendimai paprastesni, o intuicija – nebe paslaptis, o natūrali išmintis. Mes tampame jautresni, kūrybiškesni, ramesni. Nes kai pasąmonė ir sąmonė ima veikti kartu, žmogus ima gyventi pilnai – matydamas ne tik paviršių, bet ir visą gelmę.

Galiausiai pasąmonė nėra priešingybė sąmonei. Tai ne du atskiri pasauliai, o viena visuma. Sąmonė yra šviesa, kuri apšviečia mažą erdvę, o pasąmonė – naktinis dangus, kupinas žvaigždžių, kurios šviečia net tada, kai mes jų nematome. Ir kai pagaliau išmokstame žiūrėti į tą dangų, suprantame, kad atsakymai visada buvo čia – tyliai, ramiai, mumyse.