Robertas Fludas – tarp mokslo ir paslapties: gyvenimas ir filosofinių idėjų ištakos

Baigęs studijas 1598 metais, Fludas išvyko į ilgą kelionę po žemyninę Europą, siekdamas „praktinio pažinimo“ – tokio, kuris jungia mokslą, meną ir dvasinį patyrimą. Jis lankėsi Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje, Vokietijoje ir Šveicarijoje, o kai kur, kaip pats rašė, susitiko „su žmonėmis, kurie mato daugiau nei akis mato“. Tai buvo laikotarpis, kai Europoje skleidėsi mistiniai ir ezoteriniai judėjimai: alchemikai, kabalistai, astrologai, rozenkreiceriai, kurie tikėjo, kad žmogus gali atskleisti Dievo kūrybos paslaptis. Fludas, būdamas smalsus stebėtojas ir giliai tikintis žmogus, įsitraukė į šias idėjas ne kaip aklas pasekėjas, o kaip mąstytojas, siekęs jas sujungti su krikščioniška teologija ir racionaliu mąstymu.
Apie 1604 m. jis grįžo į Angliją ir pradėjo gydytojo praktiką. Nors tapo Londono Karališkosios gydytojų kolegijos nariu, jo požiūris į mediciną išsiskyrė iš daugumos kolegų. Fludas teigė, kad ligos priežastys slypi ne tik kūne, bet ir sielos būklėje. Kūnas jam buvo tarsi instrumentas, kurį reikia suderinti su visatos harmonija – jei šis derinimas sutrinka, atsiranda liga. Tokia mintis kilo iš Paracelso idėjų, kurias Fludas išplėtojo į dvasinės medicinos sistemą.
Tuo metu Anglijoje brendo naujas požiūris į pasaulį: empirinis, pagrįstas stebėjimu, matematika ir eksperimentu. Tokią kryptį atstovavo Francis Baconas ir vėliau Isaacas Newtonas. Fludas, nors ir pripažino mokslo vertę, jautė, kad šis naujasis metodas atima iš pasaulio šventumo pojūtį. Jam atrodė, jog visata tampa šalta, beprasmiška mašina, kai iš jos pašalinamas Dievas. Todėl jis ėmė kurti alternatyvų požiūrį – dvasinį kosmoso modelį, kuriame viskas turi prasmę ir yra persmelkta dieviškos energijos.
Fludo rašymo stilius išsiskyrė ne tik turiniu, bet ir forma. Jis savo veikalus puošė sudėtingomis alegorinėmis iliustracijomis – apskritimais, sferomis, angelų hierarchijomis, muzikos skalėmis, šviesos srautais ir žmogaus figūromis, įkomponuotomis į kosmoso struktūrą. Tokie piešiniai nebuvo dekoracija – tai buvo pasaulio schema, kurios, jo manymu, neįmanoma perteikti vien žodžiais. Vienas garsiausių pavyzdžių – jo piešinys, vaizduojantis žmogų, stovintį visatos centre, apsuptą šviesos, tamsos ir muzikos sferų. Tai buvo ne tik metafora, bet ir pasaulio sampratos santrauka: žmogus yra dieviškosios kūrybos mazgas, jungiantis dvasinę ir materialią tikrovę.
Fludas pradėjo publikuoti savo darbus XVII a. antrame dešimtmetyje, kai Europą sudrebino vadinamosios Rozenkreicerių manifestacijos – slaptosios brolijos raštai, skelbiantys dvasinį atgimimą ir pasaulio reformaciją. Nors nėra įrodymų, kad Fludas priklausė šiai brolijai, jo idėjos buvo tokios artimos, kad jis dažnai laikomas vienu svarbiausių rozenkreicerių filosofijos atstovų. Jo raštai, ypač „Utriusque Cosmi Historia“, atitiko šių manifestų dvasią – jie kvietė žmogų ne aklai tikėti, bet pažinti pasaulį kaip dievišką kūrinį.
Jo santykis su mokslininkais nebuvo paprastas. Garsiausias Fludo oponentas buvo astronomas Johannesas Kepleris, vienas iš dangaus mechanikos kūrėjų. Kepleris kritikavo Fludą už tai, kad šis remiasi mistiniais simboliais, o ne skaičiavimais. Fludas atsakė, kad skaičiai be dvasinio supratimo yra tušti – jie gali parodyti planetų judėjimą, bet ne jų prasmę. Šis ginčas tapo simboliniu viso XVII amžiaus intelektinės kovos ženklu: ar pasaulis yra mechanizmas, ar gyva dvasinė būtybė?
Nors daug kas laikė Fludą svajotoju, jo darbai paliko gilų pėdsaką. Jie išsiskyrė drąsa priešintis racionalistiniam mąstymui, kuris vis labiau vyravo. Fludas nebandė kovoti su mokslu – jis tiesiog norėjo jam suteikti sielą. Jis tikėjo, kad pažinimas yra ne tik stebėjimas, bet ir dalyvavimas: žmogus, tyrinėdamas pasaulį, kartu turi tyrinėti ir save, nes abu kyla iš to paties dieviškojo šaltinio.
Šios idėjos įkvėpė daugybę vėlesnių mąstytojų – nuo XVII a. rozenkreicerių iki XVIII a. masonų, o dar vėliau – romantikų ir net kai kurių XX a. dvasinių filosofų. Fludo paveiksle išryškėja universalus žmogus – gydytojas, menininkas, mistikas, filosofas, siekiantis vienybės tarp dvasios ir materijos.
Jo gyvenimas buvo ramus, tačiau intelektualiai audringas. Jis dirbo, rašė, piešė ir mąstė visą gyvenimą, kol 1637 metais mirė Londone. Po jo mirties daugelis jo idėjų buvo pamirštos arba išjuoktos kaip mistinės spekuliacijos. Tačiau laikui bėgant, kai XX amžiuje vėl sugrįžo susidomėjimas simbolizmu, alchemija ir dvasine filosofija, Fludo vardas atgijo. Šiandien jis laikomas vienu iš tų mąstytojų, kurie bandė sutaikyti tai, ką vėliau pasaulis išskyrė – mokslą ir dvasią, racionalumą ir paslaptį.
Fludas buvo ne tik gydytojas ar filosofas – jis buvo pasaulio stebėtojas, siekęs ne aprašyti reiškinius, bet suprasti jų prasmę. Jo gyvenimas ir kūryba – tai tiltas tarp matomo ir nematomo, tarp proto ir intuicijos, tarp žmogaus ir dieviškosios visatos, kurią jis matė ne kaip tolimą mechanizmą, o kaip gyvą, šviesos ir muzikos pripildytą organizmą, kuriame žmogus yra neatsiejama dalis.
Roberto Fludo pasaulėžiūra – visatos tvarka, žmogaus vieta ir dvasinė harmonija
Roberto Fludo pasaulėžiūra yra viena sudėtingiausių ir kartu gražiausių XVII amžiaus dvasinės filosofijos sistemų. Ji kilo iš jo įsitikinimo, kad visata nėra atsitiktinis gamtos reiškinių rinkinys ar mechaninė sistema, o gyva, dieviška būtybė, kurioje viskas tarpusavyje susiję. Fludas matė pasaulį kaip šviesos, garsų, skaičių ir sielos pulsavimą, kuriame kiekviena dalis – nuo mažiausios dulkelės iki žvaigždžių dangaus – turi savo vietą ir prasmę. Jam visata buvo dieviškos tvarkos išraiška, o žmogus – šios tvarkos atspindys, mažasis visatos modelis, vadinamas mikrokosmosu.
Fludas tikėjo, kad pasaulio pradžioje egzistavo tik Dievo šviesa – „Lux Dei“ – ir tamsa, kurią jis vadino „tenebrae“. Šios dvi jėgos nebuvo priešingos moraline prasme: jos reiškė ne gėrį ir blogį, o kūrybos dinamiką. Šviesa simbolizavo dievišką kūrybinę energiją, o tamsa – medžiagišką potencialą, be kurio šviesa negalėtų įgauti formos. Iš šių dviejų principų sąveikos gimė visa būtis. Fludas vaizdavo kūriniją kaip didžiulį iškvėpimą: Dievas, būdamas beribis šviesos šaltinis, tarsi iškvepia save į erdvę, o šviesa, plisdama, vis labiau maišosi su tamsa ir virsta materija. Taip gimsta visata – dieviškos energijos išraiška materijos pavidalu.
Šviesa Fludo sistemoje yra visų dalykų esmė. Ji slypi net tamsiausiose vietose, tik kartais būna užgožta medžiagiškumo. Todėl pasaulio pažinimas jam reiškė ne naujų objektų atradimą, o šviesos prigimties suvokimą daiktuose. Jo akimis, žmogus yra būtybė, turinti dvi prigimtis – dvasinę, kuri kyla iš šviesos, ir materialią, kuri kyla iš tamsos. Gyvenimas žemėje yra kelias iš tamsos į šviesą, iš nežinojimo į pažinimą, iš materijos į dvasią. Šis kelias, pasak Fludo, nėra kova, o virsmas, kuris vyksta per vidinį tobulėjimą, savidiscipliną ir nuolatinį savęs pažinimą.
Makrokosmoso ir mikrokosmoso idėja – viena kertinių Fludo pasaulėžiūros ašių. Jis manė, kad žmogaus kūnas ir siela atkartoja visatos struktūrą. Kiekvienas žmogaus organas, pojūtis ar sielos galia turi atitikmenį kosmose: širdis atspindi saulę, kraujotaka – planetų judėjimą, protas – dieviškąją išmintį, o kvėpavimas – dvasinės energijos tėkmę. Žmogus yra mažasis visatos modelis, o visata – didysis žmogaus atspindys. Todėl pažinti save reiškia pažinti visatą, o gyventi harmonijoje su savimi – gyventi harmonijoje su kūrinija. Fludas rašė, kad žmogaus viduje slypi viskas, kas yra pasaulyje, tik mažesniu masteliu, ir kad kiekviena mintis ar emocija sukelia virpesius visoje kūrinijoje. Šis požiūris jungė filosofiją, etiką ir metafiziką į vieną visumą: žmogus neatskirtas nuo pasaulio, jis yra pasaulio dalis, kuri dalyvauja dieviškame kūrimo procese.
Fludas taip pat manė, kad visata yra pripildyta muzikos. Jis tikėjo, kad dangaus kūnai juda pagal tam tikrą ritmą, kuris kuria nematomą melodiją – pasaulio muziką, arba musica mundana. Ši dieviškoji muzika, anot jo, jungia dangų, žemę ir žmogų. Planetų judėjimas, metų laikai, širdies plakimas ir net kvėpavimas yra tos pačios kosminės simfonijos dalys. Muzika, kaip ir šviesa, Fludo sistemoje turėjo dvasinę reikšmę: ji buvo ryšys tarp Dievo ir žmogaus, tarp dvasios ir materijos. Žmogaus siela, pasak jo, gali pasiekti darną tik tada, kai jos vidinė muzika sutampa su visatos melodija. Todėl muziką jis laikė ne tik menu, bet ir gydymo, maldos bei pažinimo priemone. Kai žmogus išgyvena dvasinę sumaištį, muzika gali atstatyti jo vidinį ritmą ir sugrąžinti į harmoniją su dieviškuoju pasaulio tvarkos principu.
Vienas įspūdingiausių Fludo simbolių buvo pasaulis kaip styginis instrumentas. Savo veikale „Utriusque Cosmi Historia“ jis nupiešė vadinamąjį „Monochordum Mundi“ – pasaulinę arfą, kurios viena styga jungia Dievą su materija. Ši metafora reiškė, kad viskas pasaulyje vibruoja pagal vieną dvasinę tvarką: nuo aukščiausios angelų sferos iki mažiausio žmogaus jausmo. Jei žmogaus vidinė styga išsiderina – dėl aistrų, puikybės ar nevilties – visata praranda harmoniją. Todėl dvasinė praktika, pasak Fludo, yra derinimasis prie dieviškosios melodijos.
Fludo pasaulėžiūroje itin svarbus buvo ir šviesos bei tamsos santykis žmogaus sieloje. Jis tvirtino, kad kiekviename žmoguje gyvena dvi jėgos – dvasinė šviesa ir materialus šešėlis. Šios jėgos nuolat kovoja, tačiau tikroji žmogaus misija nėra tamsą sunaikinti, o ją perkeisti. Tamsa yra žaliava, iš kurios gimsta šviesa; ji būtina, kad šviesa turėtų ką apšviesti. Todėl žmogaus siela turi išmokti priimti savo žemišką prigimtį ir ją apvalyti per pažinimą, kantrybę ir vidinę maldą. Šis virsmas, pasak Fludo, vyksta ne per akimirką, o per visą gyvenimą – tai kelionė iš išorinio pasaulio į vidinį, iš proto į širdį, iš kūno į dvasią.
Savo raštuose Fludas pabrėžė, kad tikrasis pažinimas neatskiriamas nuo moralės ir dvasinės atsakomybės. Mokslas, jo manymu, turi būti šventas, o žmogus, siekiantis žinių, privalo būti doras. Be dvasinės krypties pažinimas tampa pavojingas, nes virsta valdžios troškimu, o ne tiesos paieška. Todėl jis kritikavo besiformuojantį mechanistinį mąstymą, kuris pasaulį matė kaip bejausmę mašiną, veikiančią pagal matematinius dėsnius. Tokį požiūrį, pasak Fludo, galima taikyti žemės reiškiniams, bet ne sielai ir kūrinijai, nes visata turi sielą. „Tu matai kūną, bet nematai dvasios, – rašė jis savo oponentams. – Pasaulis gyvas, ir jame nėra nieko negyvo.“
Ši mintis išreiškė visą Fludo filosofijos esmę: pasaulis nėra tik objektas tyrinėjimui – jis yra subjektas, sąmoninga būtybė, su kuria žmogus bendrauja. Kiekvienas medžio lapas, žvaigždė ar garsas yra gyvas ženklas, kuriame slypi dieviškosios išminties kibirkštis. Žmogus gali ją pamatyti tik tada, kai išmoksta žiūrėti ne akimis, o siela. Toks požiūris Fludo laikais buvo prieštaringas – kai kurie jį laikė mistiku, kiti – poetu ar net keistuoliu, tačiau iš tikrųjų jis kūrė pasaulėžiūrą, kurioje protas ir tikėjimas, menas ir mokslas, kūnas ir dvasia susilieja į vieną visumą.
Fludas aiškino, kad tik tada, kai žmogus suvokia save kaip pasaulio dalį, o pasaulį – kaip gyvą dievišką kūrinį, gali atsirasti tikra pusiausvyra. Toks žmogus nebegriauna, o kuria; nebevaldo gamtos, o su ja bendradarbiauja. Jo pasaulėžiūra nebuvo uždara religinei dogmai – tai buvo kvietimas į asmeninį, gyvą santykį su visata. Fludas tikėjo, kad kiekvienas žmogus gali tapti dieviškosios šviesos kanalu, jei tik išdrįsta pažvelgti į savo vidų ir išgirsti pasaulio muziką, kuri vis dar skamba tyliai, bet nenutrūkstamai.
Ši pasaulėžiūra, nors ir išaugusi iš XVII amžiaus hermetizmo, pranoko savo laiką. Ji siūlė žmogui ne išorinį valdymą, o vidinį supratimą, ne žinių kaupimą, o sąmoningą dalyvavimą kūrinijoje. Fludas matė žmogų ne kaip žemės valdovą, o kaip kūrybos bendradarbį. Jo mokymas apie šviesą, tamsą, muziką ir makrokosmoso bei mikrokosmoso vienybę iki šiol išlieka viena subtiliausių dvasinių sistemų, kurios esmė – priminti, kad visata nėra mums svetima, ji yra mūsų pratęsimas, o mes – jos sąmonė.