top of page
Knyga pradedama apmąstymu apie Dievo šviesą. Fludas vaizduoja visatą kaip spindulių srautą, kylantį iš dieviškojo centro ir sklindantį į tuštumą. Šis procesas simbolizuoja Dievo saviraišką – kūrimą iš meilės. Šviesa, išsiplėtusi iki kraštutinumo, susiduria su tamsa, kuri suteikia jai formą ir ribas. Taip gimsta materija. Kūrimo eigos iliustracijos yra vienos garsiausių Fludo vizualizacijų: jose – apskritimai, susiliejantys spinduliai, koncentruotos sferos ir žmogaus figūra visatos centre, tarsi jungtis tarp dangaus ir žemės.
Antrojoje „Utriusque Cosmi Historia“ dalyje Fludas pereina prie žmogaus sandaros. Jis aprašo kūną ne kaip biologinį organizmą, o kaip dvasinį mechanizmą, valdoma kosminių jėgų. Kiekvienas organas turi dvasinį atitikmenį: širdis – saulė, smegenys – dangus, kepenys – žemė, o kraujotaka – planetų orbitų judėjimas. Žmogaus siela, pasak Fludo, gyvena trimis lygmenimis: augaliniu (susijusiu su kūno funkcijomis), gyvuliniu (emocijomis ir instinktais) ir dieviškuoju (protu ir intuicija). Tik harmonizuodamas šiuos lygmenis žmogus gali pasiekti sveikatą ir dvasinę pilnatvę. Ši koncepcija tapo pagrindu jo medicininei filosofijai.
Fludo „Medicina Catholica“ („Visuotinė medicina“) išplėtojo šią idėją toliau. Čia jis bandė sukurti dvasinės medicinos sistemą, kurioje gydymas apimtų ne tik kūną, bet ir sielą. Jis tikėjo, kad kiekviena liga kyla iš disharmonijos tarp žmogaus ir kosmoso, tarp jo vidinės šviesos ir išorinio pasaulio tvarkos. Gydytojas, anot Fludo, turi būti ne tik fizinių simptomų stebėtojas, bet ir „dvasinės harmonijos derintojas“. Ligos priežastys gali būti ne tik mitybos ar gyvenimo būdo klaidos, bet ir emociniai, moraliniai bei dvasiniai nukrypimai. Kai žmogus pamiršta savo dievišką prigimtį, jo kūnas praranda pusiausvyrą, o šviesos tėkmė sieloje sutrinka – taip pasireiškia kančia.
Šiame veikale Fludas taip pat jungia mediciną su muzika – jis teigia, kad garsai ir ritmai gali atkurti kūno ir sielos pusiausvyrą. Muzika jam yra gydymo forma, nes ji atspindi visatos harmoniją. Kai žmogaus vidinė muzika susiderina su kosmine, sveikata sugrįžta. Toks požiūris buvo nepaprastai naujoviškas, ypač tuo metu, kai medicina vis labiau rėmėsi chemija ir anatomija, o dvasiniai aspektai buvo nustumiami į šalį. Fludas buvo vienas iš paskutiniųjų, kurie tvirtino, kad gydymas yra dvasinė praktika, o ne tik fizinis mokslas.
Trečiasis jo žinomas veikalas – „Mosaicall Philosophy“ („Mozės filosofija“), išleistas po mirties 1659 metais. Ši knyga yra tarsi Fludo filosofijos santrauka – jo bandymas sujungti hermetizmą su krikščionybe. Čia jis apmąsto pasaulio sukūrimą pagal Mozės knygas, tačiau interpretuoja jas simboliškai, kaip dvasinės alchemijos procesą. Kiekvienas kūrimo dienų etapas čia atitinka tam tikrą sąmonės būseną: šviesos atskyrimas nuo tamsos – tai sielos pabudimas, vandens ir sausumos padalijimas – emocijų ir proto subalansavimas, o žmogaus sukūrimas – dvasinės sąmonės gimimas. Šiame veikale Fludas atskleidžia savo gebėjimą jungti teologiją su filosofija, religiją su metafizika, o Biblijos tekstus paversti vidinės transformacijos kelio vadovu.
Vienas iš išskirtinių Fludo kūrybos bruožų buvo jo vizualinis mąstymas. Jis laikė, kad kai kurios tiesos negali būti išreikštos žodžiais, todėl naudojo simbolines diagramas ir piešinius. Jo knygose gausu apskritimų, trikampių, žvaigždžių, angelų sferų, muzikinių skalų ir geometrinių figūrų, kurios kartu sudaro vientisą pasaulio vaizdą. Šie piešiniai nebuvo paprasti ornamentai – jie buvo minties forma, „geometrinė malda“. Fludas tikėjo, kad figūra gali atskleisti tai, ko kalba neįstengia. Jo vizualinis mąstymas padarė didelę įtaką vėlesniems hermetikams ir net kai kuriems menininkams: jo simbolika inspiravo baroko epochos architektus, mistikus ir ezoterikus.
Fludo darbai buvo sutikti įvairiai. Vieni jį laikė genijumi, sujungusiu dvasinį ir mokslinį pažinimą, kiti – keistuoliu, bandančiu atgaivinti viduramžių mistiką naujojo mokslo epochoje. Jo ginčas su Johannesu Kepleriu tapo legendinis. Kepleris, racionalios astronomijos šalininkas, kaltino Fludą neaiškiu misticizmu, o Fludas atsakė jam garsiais žodžiais: „Tu matai pasaulio šešėlį, aš – jo sielą.“ Ši frazė atskleidžia Fludo požiūrių skirtumą nuo augančio racionalizmo: jis manė, kad mokslas negali paaiškinti pasaulio be dvasinio matmens. Skaičiai ir geometrija, jo manymu, nusako formą, bet ne esmę.
Fludo darbų įtaka vėlesniems laikams buvo didžiulė, nors ilgai neįvertinta. Jo idėjos pasklido tarp rozenkreicerių, masonų ir ankstyvųjų ezoterinių judėjimų. XVIII amžiuje jo schemai ir simboliai tapo pagrindu mistinėms architektūrinėms struktūroms ir ritualinėms sistemoms, o XIX ir XX amžiuje juos atrado iš naujo filosofai ir menininkai. Jungas, tyrinėdamas archetipus ir alchemijos simboliką, citavo Fludą kaip vieną iš pavyzdžių, kaip žmogaus sąmonė atspindi visatos struktūrą. Modernieji menininkai, tokie kaip Kandinskis ar Klee, matė jame pirmtaką dvasinės estetikos, kurioje forma tampa būdu išreikšti nematomą pasaulį.
Fludo darbai yra kaip tiltas tarp dviejų epochų: jie jungia senąją pasaulėžiūrą, kurioje pasaulis buvo šventas, su naująja, kuri siekė jį paaiškinti moksliniais metodais. Jis bandė parodyti, kad šventumas ir mokslas nėra priešingi – jie tiesiog kalba skirtingomis kalbomis apie tą pačią tikrovę. Jo tekstuose visata nėra nei šalta mašina, nei pasaka – tai gyvas, dvasinis audinys, kuriame žmogus yra ir stebėtojas, ir dalyvis.
Šiandien Fludo darbai skaitomi ne tik kaip istorinis paveldas, bet ir kaip dvasinės filosofijos šaltinis. Jo idėjos apie šviesą, tamsą, muziką, vidinį pažinimą ir kūno bei sielos vienybę tampa vis aktualesnės pasaulyje, kuris vėl ieško ryšio tarp technologijos ir dvasios. Fludas primena, kad tikroji visatos paslaptis slypi ne už mūsų, o mumyse – žmogaus sąmonėje, kuri yra mažiausias, bet kartu ir tobuliausias Dievo kūrinijos atspindys.
Roberto Fludo idėjų įtaka ir dvasinės tradicijos tąsa nuo rozenkreicerių iki šiuolaikinės dvasinės filosofijos
Roberto Fludo palikimas peržengė jo gyvenimo laiką. Nors XVII amžiaus mokslininkų akyse jis dažnai atrodė senamadiškas mistikas, bandantis ginti išnykstantį pasaulio šventumą nuo augančio racionalizmo, vėlesnės epochos atrado jame kur kas daugiau – mąstytoją, kuris bandė sujungti žmogaus protą, dvasią ir kūną į vieną visumą. Jo idėjos, iš pradžių laikytos ezoterinėmis, tapo pamatinėmis kelioms didelėms dvasinėms kryptims: rozenkreicerizmui, masonerijai, alcheminei simbolikai, romantinei filosofijai ir net moderniam psichologiniam bei meniniam mąstymui. Fludas buvo tiltas tarp viduramžių hermetizmo ir šiuolaikinės dvasinės sąmonės idėjų.
Po Fludo mirties 1637 metais jo darbai išliko tarp intelektualinių elitų rankraščių ir privačių bibliotekų. Tuo metu Europoje jau veikė rozenkreicerių brolijos, kurios buvo paskelbusios savo garsiuosius manifestus – Fama Fraternitatis (1614), Confessio Fraternitatis (1615) ir Chymische Hochzeit des Christian Rosenkreutz (1616). Šie tekstai kvietė į dvasinį atsinaujinimą, paslėptos išminties pažinimą ir pasaulio reformaciją per vidinę žmogaus transformaciją. Fludas, nors ir nebuvo oficialus brolijos narys, buvo vienas ryškiausių jos idėjinių sąjungininkų. Jo „Utriusque Cosmi Historia“ tapo tarsi rozenkreiceriškų manifestų filosofiniu pamatu – jis įkūnijo tą patį principą: pasaulis yra gyvas, o tikras pažinimas pasiekiamas ne per išorinę valdžią, o per dvasinį virsmą.
Fludo mąstymas sutapo su rozenkreicerių siekiu sujungti religiją ir mokslą į vientisą dvasinio pažinimo kelią. Jis dalinosi jų įsitikinimu, kad visata turi slaptą kalbą – simbolių, spalvų, skaičių, garsų – kuria kalba Dievas su žmogumi. Ši idėja per rozenkreicerių tradiciją išliko ir XVIII amžiuje, kai gimė masonerija, viena įtakingiausių naujųjų laikų dvasinių bendrijų. Fludo simboliai – šviesos trikampiai, sferos, žmogaus figūra visatos centre – tapo masonų simbolikos pagrindu. Jo mintis, kad žmogus yra „mikrokosmosas“, atkartojantis dievišką tvarką, tapo centrine idėja daugelio masonų ritualuose ir architektūroje. Masonai iš Fludo perėmė ne tik simbolius, bet ir dvasinį tikslą: pažinimo, tobulėjimo ir harmonijos siekį per savęs pažinimą.
XVIII amžiaus pabaigoje, kai Europoje kilo romantizmo banga, Fludo idėjos vėl atgijo. Romantikai, pavargę nuo šalto Apšvietos racionalumo, ieškojo pasaulio sielos, gamtos dvasingumo, vidinės harmonijos. Tokie mąstytojai kaip Friedrichas Schellingas, Novalis ar Johannas Wolfgangas von Goethe atgaivino hermetinę pasaulio sampratą, labai artimą Fludui. Goethe, rašydamas apie gamtos dvasinį gyvumą ir žmogaus ryšį su visata, iš esmės tęsė Fludo liniją: gamta nėra daiktų rinkinys, ji – gyva visuma. Romantikams, kaip ir Fludui, žmogus buvo kūrėjas, kuris ne stebi pasaulį, o dalyvauja jo kūrimo procese.
Fludo įtaka ypač stipriai atsispindėjo alcheminėje tradicijoje. Jo alchemijos aiškinimas – ne kaip cheminių medžiagų virsmas, o kaip sielos transformacija – tapo pagrindiniu hermetinės psichologijos principu. Jis rašė, kad alchemikas, dirbdamas laboratorijoje, iš tikrųjų dirba su savimi – su savo tamsa, troškimais ir nežinojimu, kuriuos reikia perkeisti į išmintį, šviesą ir meilę. Ši idėja vėliau tapo jungistine: šveicarų psichiatras Carlo Gustav Jungas savo studijose apie alchemiją tiesiogiai rėmėsi Fludo darbais. Jungas matė Fludą kaip vieną iš tų, kurie suprato psichikos archetipinę struktūrą dar gerokai prieš psichologijos atsiradimą. Fludo šviesos ir tamsos dialektika jam simbolizavo sąmonės ir pasąmonės santykį, o makrokosmoso ir mikrokosmoso idėja – žmogaus psichikos ir visatos vienybę.
XIX ir XX amžiuje Fludo simbolika atgijo ne tik psichologijoje, bet ir mene. Dailininkai, poetai ir architektai, ieškoję dvasinės dimensijos formoje, rado įkvėpimą jo geometriniuose piešiniuose. Jo idėja, kad menas yra dvasinio pasaulio atspindys, inspiravo tokius menininkus kaip Wassily Kandinsky, kuris teigė, jog spalva ir linija yra „garsai“, o tapyba – muzika akims. Ši Fludo „visatos muzikos“ analogija tapo viena iš dvasinės abstrakcijos ištakų moderniajame mene. Jo pasaulio kaip simfonijos vizija virto ne metafora, o estetiniu principu, kuriuo vadovavosi dailininkai, ieškoję dvasinio ritmo spalvose ir formose.
XX amžiuje Fludo idėjos taip pat tapo aktualios dvasinės ekologijos kontekste. Jo mintis, kad žmogus ir visata yra neatskiriami, kad kiekvienas žmogaus veiksmas atsiliepia visumos harmonijai, šiandien skamba kaip ekofilozofinis principas. Fludas, rašęs apie pasaulio gyvumą, iš esmės numatė tai, ką modernioji ekologija tik dabar pradeda suprasti – kad žmogaus sveikata, gamtos pusiausvyra ir dvasinis gyvenimas yra viena sistema. Jis laikė gamtą šventa, o jos dėsnius – ne mechaniniais, o dvasiniais. Ši mintis įkvėpė vėlesnius mąstytojus, tokius kaip Rudolfas Steineris, kuris kūrė antroposofinę pasaulėžiūrą, ir šiandieninius filosofus, kalbančius apie sąmoningą ryšį su žeme.
Fludo poveikis išplito ir į okultinius bei teosofinius judėjimus XIX a. pabaigoje. Tokie autoriai kaip Eliphas Lévi, Helena Blavatsky ar Annie Besant citavo jo darbus kaip hermetinės išminties šaltinį. Per juos Fludo idėjos pasiekė platesnį pasaulį – jos tapo dvasinio renesanso dalimi, kuris jungė Rytų filosofiją su Vakarų mistika. Jo makrokosmoso ir mikrokosmoso koncepcija tapo pagrindu teosofijos ir antroposofijos žmogaus sampratai: žmogus yra dvasinės visatos atvaizdas, o dvasinis tobulėjimas – tai kelias į sąmoningą šios visatos pažinimą.
Šiandien Fludo idėjos vėl grįžta – ne kaip praeities egzotika, o kaip atsakas į moderniojo pasaulio dvasinę krizę. Kai technologija, mokslas ir vartotojiškumas atitolina žmogų nuo gamtos ir jo paties vidinio pasaulio, Fludo balsas primena apie šventą ryšį tarp žmogaus ir visatos. Jis kalba apie visumos grožį, apie dvasinę tvarką, apie būtinybę iš naujo atrasti šviesą tamsos viduje. Jo filosofija šiandien skamba kaip meditacija apie pusiausvyrą, apie sielos tylą triukšmo pasaulyje ir apie muziką, kurią visata vis dar groja tiems, kurie išmoksta klausytis.
Fludo idėjų tąsa šiuolaikinėje kultūroje pasireiškia įvairiomis formomis. Dvasinės psichologijos srityje jis laikomas vienu iš archetipinės mąstysenos pradininkų. Ezoteriniuose moksluose jis vadinamas „paskutiniu renesanso hermetiku“ – žmogumi, kuris bandė išsaugoti pasaulio šventumą, kai mokslas jį pavertė materijos sistema. Mene jis vertinamas kaip ankstyvas simbolinio mąstymo meistras, kuris naudojo geometriją, muziką ir šviesą kaip dvasinės kalbos formas. Filosofijoje – kaip tiltas tarp neoplatonizmo ir modernios dvasinės ekologijos.
Fludas paliko ne tik knygas, bet ir archetipą – išminčiaus, kuris žino, kad tikroji visata slypi žmogaus viduje. Jis įkūnijo pasaulio regėtoją, kuris mato ne tik paviršių, bet ir nematomą tvarką. Jo darbai, kupini šviesos ir simbolių, tebėra gyvi kiekviename, kas ieško ryšio tarp dvasios ir proto, tarp šviesos ir tamsos, tarp žmogaus ir begalybės.
Fludo idėjos primena, kad mokslas be širdies yra tuščias, o tikėjimas be proto – aklas. Tarp jų slypi kelias, kuriuo jis pats ėjo visą gyvenimą – kelias į vidinę harmoniją, į visatos muzikos klausymąsi, į šviesos suvokimą tamsos centre. Tai kelias, kuriuo, anot jo, turi eiti kiekvienas žmogus, siekiantis pažinti ne tik pasaulį, bet ir save kaip jo širdį.
Robertas Fludas šiandien – dvasinės visatos filosofas ir amžino ryšio tarp žmogaus bei pasaulio liudytojas
Praėjus beveik keturiems šimtmečiams nuo Roberto Fludo mirties, jo vardas vis dar skamba tarp tų, kurie ieško dvasinės prasmės mokslo, meno ir gyvenimo sandūroje. Nors ilgą laiką jis buvo laikomas keistuoliu, įstrigusiu tarp magijos ir teologijos, šiandien jis vėl atrandamas kaip vienas iš svarbiausių pasaulio vientisumo filosofų – žmogus, kuris prieš kelis šimtmečius išdrįso kalbėti apie tai, ką tik dabar pradedame suvokti iš naujo: kad visata yra gyva, o žmogaus sąmonė – jos veidrodis.
Fludas gyveno laikais, kai Vakarų pasaulis išgyveno didžiulį lūžį. Viduramžių dvasinė tvarka griuvo, o mokslas, rėmęsis empiriniais metodais, įgijo milžinišką galią. Dauguma mąstytojų rinkosi vieną pusę – arba tikėjimą, arba racionalumą. Fludas buvo išimtis. Jis tikėjo, kad šie du keliai neturi būti priešiški, nes abu kyla iš tos pačios dieviškos šviesos. Jo filosofija buvo bandymas išlaikyti pusiausvyrą tarp proto ir dvasios, tarp pažinimo ir tikėjimo, tarp žmogaus ir visatos. Tai, kas jo laikais buvo laikoma mistika, šiandien atrodo kaip ankstyva visuminio mąstymo forma – tokio, kurio mums dabar vėl trūksta.
Fludo idėjos apie makrokosmosą ir mikrokosmosą, apie visatos ir žmogaus vienybę, šiandien skamba kaip dvasinės ekologijos, holistinės medicinos ir psichologinės integracijos pamatas. Kai šiuolaikinis žmogus kalba apie ryšį su gamta, apie sąmoningumą, apie visumos jausmą, jis iš esmės kalba Fludo kalba – tik kitais žodžiais. Jo požiūris, kad kūnas, siela ir protas yra vienas organizmas, kuriame negalima atskirti fizinės ir dvasinės sveikatos, atitinka šiuolaikinės psichosomatikos principus. Jo įsitikinimas, kad muzika, menas ir dvasinis grožis turi gydomąją galią, sutampa su dabartinėmis terapinėmis praktikomis. Tai rodo, kad Fludas nebuvo vien praeities simbolis, o mąstytojas, kurio vizija peržengė epochas.
Fludo filosofija primena, kad pasaulis nėra atsitiktinumas, o dvasinės energijos reiškinys. Jo požiūriu, žmogus negali būti tik stebėtojas ar gamtos valdytojas – jis turi būti dalyvis, bendrakūrėjas. Šis principas šiandien įgauna naują aktualumą. Technologinė civilizacija, išskyrusi žmogų iš gamtos, sukūrė didžiulį pažinimo atotrūkį, bet kartu – dvasinį vakuumą.
Fludas siūlo priešingą kelią: pažinti pasaulį ne per kontrolę, o per ryšį, ne per galios troškimą, o per supratimą. Jis kviečia ne valdyti, o bendradarbiauti su visata, išgirsti jos muziką ir atkurti prarastą harmoniją.
Šiandien, kai vis dažniau kalbama apie ekologinę krizę, klimato kaitą, dvasinį nuovargį, vienatvę ir prasmės stoką, Fludo žodžiai skamba kaip tylus perspėjimas: praradę ryšį su visatos šviesa, prarandame ir save. Jo šviesos ir tamsos metafora įgauna psichologinę prasmę – žmogaus vidinė šviesa gęsta, kai jis pamiršta, kad priklauso didesnei visumai. Todėl Fludo mokymas yra ne tik metafizinė teorija, bet ir praktinis gyvenimo kelias. Jis moko matyti grožį visur, suvokti, kad kiekvienas žmogus yra mažasis kosmosas, kuriame gali suspindėti visa kūrinija.
Fludas taip pat primena, kad mokslas be dvasios praranda kryptį, o tikėjimas be mokslo – aiškumą. Jis ieškojo vidurio kelio, kuriame pažinimas taptų šventu aktu, o tikėjimas – sąmoningu patyrimu. Tokia pusiausvyra šiandien tampa vis svarbesnė: kai informacija auga greičiau nei išmintis, Fludo balsas kviečia sustoti, pažvelgti į vidų ir išgirsti pasaulio ritmą, kuris skamba ir moksle, ir mene, ir žmogaus širdyje.
Fludo idėjos atgauna prasmę ne tik filosofiniuose ar dvasiniuose kontekstuose, bet ir meninėje bei technologinėje kultūroje. Jo vizualinis mąstymas – apskritimai, sferos, šviesos struktūros – šiandien primena moderniąsias vizualizacijas, energetinių laukų ar net kosminių tinklų modelius. Jo požiūris į pasaulį kaip į gyvą, vibruojančią muziką rezonuoja su šiuolaikinėmis teorijomis apie energiją, dažnius ir sąmonės laukus. Tai rodo, kad jo metaforos nebuvo tik poetiškos – jos numatė visatos suvokimo būdus, kurie dabar tampa mokslo kalba.
Šiuolaikiniai mąstytojai vis dažniau grįžta prie Fludo vizijos. Ekologinė filosofija, kvantinė fizika, dvasinė psichologija, net dirbtinio intelekto etika vis labiau kalba apie ryšį, sąmonę ir visumos integralumą. Fludo pasaulėžiūra, nors išaugusi iš renesanso hermetizmo, pasirodo stebėtinai artima XXI amžiaus mąstysenai. Ji primena, kad viskas, ką darome – mąstome, kuriame, statome, naikiname – turi atgarsį visatoje. Žmogus nėra pasaulio stebėtojas, jis yra jo širdies dūžis.
Fludas priklauso tiems retiesiems mąstytojams, kurie sugeba peržengti savo laiką. Jo raštuose nėra senosios magijos naivumo – juose yra gili įžvalga apie žmogaus prigimtį ir jo vietą kūrinijoje. Jis suprato, kad žmogus niekada nesupras pasaulio, jei nepažins savęs, ir niekada nepažins savęs, jei nepripažins, jog pasaulis – jo dalis. Ši mintis, kurią jis išreiškė dar XVII amžiuje, yra viena svarbiausių visų laikų dvasinės filosofijos idėjų.
Todėl Roberto Fludo reikšmė šiandien yra ne istorinė, o gyva. Jo balsas skamba kiekviename, kas tiki, kad žinios gali būti šviesa, kad menas yra kelias į išmintį, kad muzika – visatos kalba, ir kad žmogus, nors mažas, savyje nešioja begalybę. Fludas nebuvo vien teoretikas – jis buvo regėtojas, kuris matė pasaulį kaip šviesos pilną sferą, kurioje nėra atskirų dalių, tik viena didelė, kvėpuojanti visuma.
Jo mokymas kviečia žmogų sugrįžti į šią visumą – ne atsisakant mokslo, bet pripildant jį širdies, ne atmetant technologijas, bet suteikiant joms sielą, ne bėgant nuo pasaulio, o matant jį kaip dvasinį namą. Roberto Fludo žinia paprasta ir amžina: pažinti pasaulį reiškia pažinti šviesą savyje. Kai žmogus tai supranta, jis ne tik gyvena, bet ir kuria kartu su visata.
Tai yra jo palikimas – ne dogma, o kvietimas: pažinti, girdėti, matyti ir būti šviesos dalimi tame begaliniame kūrimo procese, kuris niekada nesibaigia.
bottom of page