Menstruacijų kraujo magija

Menstruacijų kraujas visais laikais buvo suvokiamas kaip paslaptingas, galingas ir kartu bauginantis. Tai kraujas, kuris teka ne dėl žaizdos, ne dėl smurto ar nelaimės, bet dėl gyvybės ciklo, dėl gamtos dėsnių, kuriuos moters kūnas nešioja savyje. Tai kraujas, gimstantis iš pačios gimdos gelmių, iš vartų, pro kuriuos į šį pasaulį gali ateiti nauja gyvybė. Jis neša savyje mirties ir atgimimo paslaptį: tai, kas neįvyko – neapvaisintas kiaušinėlis, neišsipildžiusi galimybė – išeina kartu su krauju, kad užleistų vietą naujam ciklui, naujai pradžiai. Būtent šiame procese slypi magiškiausia menstruacijų kraujo galia: gebėjimas nešti paleidimą ir tuo pačiu pažadą, kad gyvenimo ratas sukasi toliau.

Senovėje šis kraujas kėlė pagarbią baimę. Žmonės negalėjo nesistebėti moterimi, kuri kas mėnesį be jokios žaizdos kraujuoja ir išlieka gyva. Kai kurios gentys laikė tai ženklu, kad moterys yra arčiau dievų, kad jos turi galią, kurios vyrai niekada neįgis. Būtent todėl senovės šventraščiuose ir mituose menstruacijos dažnai buvo siejamos su Mėnuliu – šiuo nuolat besikeičiančiu dangaus kūnu, kuris pilnėja ir tuštėja, kaip ir moters kūnas. Moteris tapo gyvu Mėnulio ciklo atspindžiu, o jos kraujas – šventu eliksyru, jungiančiu dangų ir žemę.

Yra pasakojimų, kad Senovės Egipte menstruacijų kraujas buvo laikomas gydomąja substancija. Kunigai jį naudojo stebuklingiems tepalams, moterys aukodavo jį deivėms, kad šios suteiktų vaisingumą ir apsaugą. Mesopotamijoje ir Indijoje jis taip pat buvo laikomas ypatingu, nors moterims dažnai būdavo primetami draudimai, kad ši galia nebūtų paleista be kontrolės. Senovės graikai tikėjo, jog menstruacinis kraujas gali sukelti tiek derlių naikintį prakeiksmą, tiek gyvybę suteikiantį palaiminimą – viskas priklausė nuo to, kokia intencija jame slypi. O Europoje, ypač viduramžiais, šis kraujas tapo prieštarų objektu: vieni jį bijojo, manydami, kad jis surūgins vyną ar pakenks geležiai, kiti slapta naudojo jį meilės burtuose, manydami, kad tai neįveikiama priemonė pririšti vyrą prie moters.

Iš tiesų, meilės magijoje menstruacijų kraujas buvo laikomas stipriausia substancija. Raganiai ir burtininkės mokė moteris, kad užtenka kelių lašų į vyno taurę ar maistą, ir vyras niekada daugiau nebežiūrės į kitą. Toks ryšys buvo laikomas nepertraukiamu, nes kraujas jungė kūnus, sielas ir pačią gyvybinę jėgą. Tačiau ši praktika buvo pavojinga – ne tik dėl galimų pasekmių sveikatai, bet ir dėl pažeidžiamos kito žmogaus laisvos valios. Net ir tada, kai meilė buvo išsaugota, ji dažnai tapdavo priklausomybe, liga, aistra, deginančia abu. Todėl šiandien daugelis magijos praktikų perspėja vengti tokių veiksmų – menstruacijų kraujas tebėra galingas, bet jis turėtų būti naudojamas pirmiausia santykyje su savimi, savo kūnu ir gamta.

Tačiau ne vien meilės burtais buvo grindžiama ši magija. Afrikos gentys menstruacinį kraują laikė švenčiausia apsauga. Juo patepdavo namų durų staktas, langų rėmus, slenksčius, kad neišdrįstų prieiti piktos dvasios. Pietų Amerikos šamanai aukodavo kraują žemei, kad pasėliai būtų derlingi, kad gyvuliai daugintųsi, kad gamta atsilygintų už gyvybės ratą. O kai kuriose pagoniškose Europos bendruomenėse moterys menstruacijų metu traukdavosi į specialias palapines ar šventvietes, kuriose kraują aukodavo motinai Žemei, tikėdamos, kad taip jos prisideda prie amžinojo rato – mirties ir atgimimo ciklo.

Šiuolaikinė moteris, atrandanti menstruacijų kraujo magiją, dažnai tai daro ne dėl noro manipuliuoti kitu, bet dėl troškimo priimti save. Ilgus šimtmečius moterims buvo sakoma, kad menstruacijos – gėda, nešvara, silpnumo ženklas. Bet kraujo magija atskleidžia priešingą tiesą: menstruacijos yra galios, jėgos ir ryšio su gamta šaltinis. Ritualai, kuriuose naudojamas šis kraujas, tampa būdu pasakyti: „Aš nebesigėdiju savo kūno. Mano kraujas yra šventas. Jis yra dovana, o ne našta.“

Menstruacijų kraujo magija glaudžiai susijusi su Mėnuliu. Moteris, kuri kraujuoja per jaunatį, vadinama turinčia „raganų kraują“ – ji lengviau paleidžia praeitį, greičiau atsisveikina su tuo, kas jai nebetarnauja. O tos, kurios kraujuoja per pilnatį, laikomos ypatingai galingomis kūrėjomis, nes jų kraujas sutampa su didžiausios šviesos faze. Kraujas, paaukotas tokiu metu, tampa tarsi užtaisas intencijoms – norams, svajonėms, kurios gali materializuotis.

Magijoje menstruacijų kraujas dažnai naudojamas simbolių piešimui. Juo braižomos runos, pentagramos, apsaugos ženklai, kurie laikomi ypatingai veiksmingais, nes juose yra gyvos substancijos. Kartais moterys juo piešia ant savo kūno – ant kaktos, ant delno, ant pilvo – kad sustiprintų ryšį su savo vidine jėga. Šis kraujas tampa ne tik magijos priemone, bet ir ritualiniu dažais, su kuriais moteris iš naujo nusipiešia savo tapatybę.

Kiti renkasi menstruacijų kraują aukoti augalams ar žemei. Keli lašai, sumaišyti su vandeniu ir išpilti į žemę, yra padėka už gyvenimą, kurį moters kūnas nešioja ir paleidžia. Tai tarsi šventas ciklo įprasminimas: grąžinti tai, kas gimė manyje, atgal gamtai. Tokiu būdu moteris tampa gyvybės rato dalimi – jos kūnas kalbasi su žeme, jos kraujas susimaišo su lietumi, su šaknimis, su gyvybės pulsu.

Dar kitos moterys naudoja šį kraują kaip meditacijos priemonę. Jos užsidega žvakes, įmerkia pirštą į kraujo lašą ir nupiešia simbolį ant popieriaus ar odos. Tuomet susitelkia į savo kvėpavimą, į širdies ritmą, ir pajunta, kaip kūno ciklas susilieja su kosmoso ciklais. Toks ritualas nebereikalauja didelių išorinių apeigų – jis yra vidinis, gilus, tylus.

Tačiau visur, kur minima ši magija, pabrėžiama viena: intencija. Kraujas pats savaime yra galia, bet jis tik padidina tai, kas slypi žmogaus viduje. Jeigu į ritualą ateini su pykčiu ir kerštu, kraujas šią energiją sustiprins ir sugrąžins atgal. Jeigu ateini su dėkingumu, su pagarba ir su meile, jis taps galingu palaiminimu. Menstruacijų kraujas yra kaip durys – kokia jėga per jas pereis, priklauso nuo to, kokia širdis jas atveria.

Dėl to šiuolaikinės raganos pataria nenaudoti šio kraujo manipuliacijoms. Jis gali būti skirtas meilei, bet ta meile pirmiausia turi būti meilė sau. Jis gali būti skirtas apsaugai, bet tik tokiai, kuri negriauna kitų, o saugo tave. Jis gali būti skirtas kūrybai, bet ne tam, kad pavergtum, o tam, kad išlaisvintum savo vidinę jėgą.

Kiekviena moteris turi pati nuspręsti, kaip nori priimti šią magiją. Vienos kraują surenka ir naudoja ritualuose. Kitos tiesiog paleidžia jį į vandenį ar žemę, dėkodamos už ciklą. Dar kitos renkasi tylų pagerbimą – pasisėda prie Mėnulio, uždega žvakę ir tiesiog suvokia, kad jų kūnas yra šventas, kad kiekvienas lašas yra gyvybės raktas.