Kvailų klausimų nebūna 

Taro pasaulyje dažnai išgirstame klausimą: „Ar aš galiu paklausti to?“ arba „Ar mano klausimas ne per kvailas?“ Šis nerimas kyla beveik kiekvienam, kas pirmą kartą kreipiasi į kortas. Mes bijome atrodyti naivūs, nesuprasti, kartais net gėdijamės savo pačių smalsumo. Tačiau viena iš giliausių Taro paslapčių yra ši: kvailų klausimų nėra.

Kiekvienas klausimas, kuris ateina iš širdies, yra svarbus. Net jeigu jis atrodo smulkmena, už jo slypi tikra žmogaus būsena – abejonė, nerimas, troškimas, viltis. Kortos niekada nesijuokia iš mūsų, jos nematuoja klausimo vertės pagal jo „rimtumą“. Jos yra veidrodis, kuris atspindi mūsų vidinį pasaulį, todėl net paprasčiausias klausimas gali atskleisti gilią tiesą.

Įsivaizduokite žmogų, kuris klausia: „Ar turėčiau eiti į vakarėlį?“ Iš pirmo žvilgsnio – kvailas klausimas. Bet kortos gali parodyti, kad už šio klausimo slypi baimė likti vienam, noras atrasti draugų, ilgesys būti priimtam. Tai jau nebe tik klausimas apie vakarėlį – tai klausimas apie žmogaus širdį, jo santykį su pasauliu.

Arba kita situacija: žmogus klausia: „Ar man pasiseks rytoj egzamine?“ Kortos atsakys ne tik „taip“ ar „ne“. Jos atskleis, kaip žmogus ruošiasi, kokios yra jo stipriosios pusės, kur slypi kliūtys, kokia yra jo nuotaika. Kartais jos net parodo, kad egzaminas – tik paviršius, o tikras klausimas yra apie savivertę ir pasitikėjimą savimi.

Taro moko, kad pats klausimas jau yra ritualas. Kai jį suformuluoji, tu įvardiji savo nerimą ar troškimą. Tu įneši šviesos į tamsą, nes paverči neapibrėžtą jausmą aiškiais žodžiais. Todėl net pats „keisčiausias“ klausimas turi prasmę – jis rodo, kur šiuo metu esi savo kelyje.

Kodėl žmonės bijo „kvailų“ klausimų? Todėl, kad visuomenė mus mokė, jog turime atrodyti protingi, rimti, kad mūsų problemos turi būti „vertos dėmesio“. Bet Taro yra priešinga logika. Kortoms nesvarbu, ar klausi apie gyvenimo prasmę, ar apie tai, ar verta dažytis plaukus rytoj. Joms svarbu, kokia energija slypi už to klausimo. Jos rodo, ką tavo širdis nori pasakyti, net jei tavo protas tai išreiškia keistais ar juokingais žodžiais.

Štai kodėl Taro skaitytojas niekada neturėtų nuvertinti klausimo. Kartais paprastas, naivus klausimas nuveda prie giliausio suvokimo. Tai tarsi vaikų klausimai apie pasaulį: jie atrodo naivūs, bet iš tiesų paliečia pačias didžiausias paslaptis. „Kodėl dangus mėlynas?“ – ar tai kvailas klausimas? Ne, tai klausimas apie visatos sandarą. „Ar mane kas nors myli?“ – kvailas klausimas? Ne, tai klausimas apie mūsų giliausią poreikį priklausyti.

Taro kortos moko priimti visus klausimus su pagarba. Net jeigu kortos neatsako tiesiogiai, jos visada parodo kelią, kaip suprasti save. Kartais jos atsako su humoru, kartais su švelnumu, o kartais su griežta tiesa – bet niekada nesijuokia.

Todėl, kai kitą kartą pagalvosi: „Gal mano klausimas per kvailas?“, prisimink – kiekvienas klausimas yra langas į tavo vidų. Kiekvienas klausimas yra veidrodis, per kurį kortos leidžia pažvelgti giliau. Taro nėra egzaminas, kur reikia protingų klausimų. Taro yra kelionė, kurioje užtenka smalsumo.

Kvailų klausimų nebūna. Būna tik nepaklaustų klausimų – ir būtent jie kartais slegia labiausiai.